Tėčio Atminimui - sūnus Jonas A. Kazickas

Dažnai galvodavau  apie šią dieną, kai kalbėsiu per savo Tėtės laidotuves, galvodavau, ką pasakysiu, kokius žodžius parinksiu, kad tinkamai apibūdinčiau gyvenimą su savo Tėčiu, žmogumi, kuris buvo žymiai didesnis negu aš, savo būtimi, didžiule gerumo ir meilės jėga. Aš pradėdavau rašyti, naudodamas žymių žmonių posakius, bandydamas rasti tinkamus žodžius, bet niekada neparašydavau daugiau kaip vieną ar du sakinius, nes pernelyg pasidarydavo liūdna pagalvojus apie tą dieną, kai jo čia nebebus.

Deja, toji diena atėjo, o aš vis dar negaliu rasti tinkamų žodžių.

Kaip galima apibūdinti žmogų, kuris išgyveno tiek daug, kad patektų į Ameriką, ir kuris mums suteikė tiek daug? Savo amžina šypsena, savo meile gyvenimui ir domėjimusi savo vaikų ir anūkų gyvenimais. Sėkmių ir nesėkmių, laimės ir skausmo būta šio ypatingo žmogaus gyvenime.

Kai mano Tėtė gimė 1918 metais, manau, kad net jo tėvai suprato, kad jis bus ypatingas. Jis gimė amniono maišelyje, kas įvyksta ne dažnai, ir jie priėmė tai kaip ženklą, kad jį visada saugos Dievas. Ir galvoju, kad jie buvo teisūs. Kaip kitaip galima paaiškinti, kaip jis prakeliavo tokią gyvenimo kelionę.

Per paskutinius kelis metus aš su juo praleidau daugiau laiko, mes daug kalbėjomės apie likimą, laimę ir Dievo planą, ir jo išgyvenimus.

Jis pasakodavo apie tai, kaip kartu su mano mama ir seserimi, mano teta ir jos šeima jie paliko Lietuvą, spėliodami, ar jie išliks gyvi kelionėje į vakarus, traukdamiesi nuo rusų.  Tačiau išliko, atvykdami į Vokietiją, vienur kitur duodami kyšius, išsiskirdami, kai keliai, kuriais jie keliavo, buvo apšaudomi. Pasakodavo apie tai, kaip traukinių stotyje jis pasimetė nuo mamos ir Jūratės, ir sužeistų vokiečių kareivių buvo įtrauktas į tą patį ligoninės traukinį. Apie taip, kaip spėliojo, ar jie išliks gyvi iki bombordavimo, tačiau išliko, besislapstydami po lovomis nuo SS karininkų, ieškančių traukinyje keleivių be bilietų. Pasakodavo ir  apie tai, kaip jis, nieko neturėdamas, atvyko Ameriką, kad pradėtų gyvenimą  iš naujo, po to, kai padavė paraiškas į Harvardą, Jeilį ir kitas prestižines aukštąsias mokyklas, nors pabėgėlių stovyklos pareigūnas sakė jam, jog ko gero jis negaus į savo laiškus jokio atsakymo. Tačiau atsakymus gavo, ir buvo priimtas į visas mokyklas, į kurias kreipėsi. Mes kalbėdavomės apie jo pirmas dienas Jeilio Universitete, apie tai, kokie jam atrodė visi aplink buvo protingi, ir kaip jis svarstydavo, ar pajėgs jį pabaigti. Tačiau Universitetą pabaigė su aukščiausiais pagyrimais iš profesorių ir bendramokslių.

Aš jums tai pasakoju, kad įvertintumėte, kokią neįtikėtiną gvenimo kelionę mano mama ir tėtė prakeliavo, kaip toji kelionė suformavo pažiūras į tikėjimą ir šeimą. Tėtis tikėjo Amerika, puikia šalimi, ir palaiminimais, kuriuos ji jam suteikė dėka jo sunkaus darbo. Jis tikėjo tuo, kad žmogus niekada neturi užmiršti būti dosniu sutinktiems žmonėms. Kalbėjo apie tai, kaip labai jis mus visus mylėjo, norėdamas būti tikras, kad mums bus viskas gerai ir tada, kai jo jau nebus.

Jis buvo kuklus žmogus. Kai prieš daug metų mes įkalbinėjome jį parašyti savo gyvenimo istoriją, Vilties kelią, - pradžioje jis nesutiko. “Buvo daugybė istorijų tokių kaip mano”, - sakydavo, tačiau mama įkalbinėjo, kad reikia rašyti dėl anūkų. Ir jis tai padarė, remdamasis mano mamos dienoraščiu. Džiaugiuosi, kad mes turim šį gyvenimo įrašą, kurį gali visi perskaityti. Šiemet ši knyga buvo išversta į vokiečių kalbą, o mano Tėvas specialiai parašė įvadą, dėkodamas vokiečių kareiviams, kurie jį įsitraukė į traukinį ir išsaugojo juos tą lemtingą naktį. Kaip jis sielojosi, kad niekad tinkamai jiems nepadėkojo, kai tame chaose jis išlipo iš traukinio. Kas jiems nutiko? Ar jie žuvo už kelių dienų, ar kelių savaičių? Ar jie išliko gyvi per karą? Jis norėjo, kad vokiečiai žinotų apie jų gailestingumą, išsaugojusį jo gyvenimą.

Noriu, kad prisimintumėt šiuos dalykus, nes Tėtė buvo dalimi ypatingos istorijos, kuri taip skiriasi nuo šiandieninės. Mes praturtėjame, žinodami apie jo neįtikėtiną kelionę. Jo atkaklumas, tikėjimas, meilė ir dosnumas darė jo gyvenimą dar turtingesniu.

Po mamos mirties jį apniko domėjimasis pomirtiniu gyvenimu. Jis skaitė knygas apie tai, ką žmonės patiria būdami arti mirties arba per kritinį mirties momentą, - tačiau gyveno toliau... Negalvoju, kad jis bijojo mirti, tačiau niekada ir nesakė, kad jis buvo pasiruošęs išeiti. Jis pernelyg mėgo klausytis savo anūkų pasakojimų, kad prarastų progą jų išgirsti dar ir dar. Jam rūpėjo gyvenimas.

Tačiau dabar gyvenimo knyga baigiasi.

Aš jo nuoširdžiai pasiilgsiu. Pasiilgsiu jo meilės ir rūpesčio, jo įkalbinėjimo papasakoti jam juoką, jo įžvalgumo, jo išminties, kurios jis turėjo daugiau negu bet kas kitas, ką aš pažinojau.

Tėti, aš tikiuosi, kad aš galėsiu sekti Tavo pavyzdžiu, nors jau Tavęs ir nebus, ir perduosiu Tavo meilės, šeimos, tikėjimo ir drąsos dovaną savo vaikams, ir tiems, kas šalia manęs. Atleisk man mano nesėkmes ir trūkumus, ir pagelbėk man, kai man bus duoti išbandymai ateityje, kai man reikės, kad būtum šalia.

O visiems Jums, kurie esate čia šiandien, esu dėkingas ir noriu atsisveikinti su Jumis persakydamas tostą, kurį skyriau Tėčiui per jo 95 gimtadienį:

Tegul mūsų gyvenimai būna kaip klevo lapai,

Kurie vysdami tik gražėja,

Tegul mūsų atsisveikinimas, laikui atėjus,

Būna su šypsena ir bebaimis.

Tėti, pasimatysime danguje, kuriame vieną dieną mus visus pasitiksi.

Skirta Juozui P. Kazickui (1918.04.16 - 2014.07.09)

Šventosios Trejybės Katalikų bažnyčia Yst Hemptone, Niujorko valstijoje, JAV 2014.07.14

NB laisvas vertimas iš orginalo anglų kalboje. KFF archyvas 2014.

Grįžti į Atminimo Tėveliui puslapį