Tėvelio Atminimui - dukra Jūratė Kazickaitė

Niekad negalvojau, kad ši diena ateis… Galvojau, kad mano mylimas Tėvelis gyvens amžinai. Jo sesuo Viktorija išgyveno 101 metus, o pusbrolis Feliksas iki vėlyvų devyniasdešimtų. Ir nuoširdžiai galvoju, kad net Tėtė negalvojo, kad mirtis ateis. Per savo 95 gimtadienį jis pasakė: “Dar dešimt metų!” Jis pernelyg mylėjo gyvenimą, kad būtų norėjęs jį palikti.

Žinau, kad kai kurie iš Jūsų skaitėte knygą apie mano Tėtės gyvenimą. Gražu, kad patys paskutiniai knygos žodžiai yra “džiaugsmas ir dėkingumas.” Ir jie puikiai nusako jo nepaprasto gyvenimo esmę: džiaugtis gyvenimu ir būti dėkingu Dievui už kiekvieną dieną.

Žmogus vertinamas ne pagal jo šlovę, turtą ar pasaulinę sėkmę, bet pagal taip, kiek jis gyvenime mylėjo. Ir mano Tėtės meilės palikimas yra beribis. Ypač jo meilė šeimai. Jis dievino Aleksandrą, savo vaikus ir anūkus.

Aš noriu padėkoti mieloms lietuvėms moteris, kurios jį taip gražiai prižiūrėjo.

Aš vis dar matau jį paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis, sėdintį sode, žiūrintį į vaikus žaidžiančius baseine ir sakantį: “Aš esu toks laimingas. Ar nenuostabu?”

Ir būtent taip aš jį prisiminsiu, esantį dėkingu už nuostabias dovanas, kuriomis jį Dievas Visagalis palaimino, ir išreiškiantį tą dėkingumą su begaliniu džiaugsmu. 

Skirta Juozui P. Kazickui (1918.04.16 - 2014.07.09)

Šventosios Trejybės Katalikų bažnyčia Yst Hemptone, Niujorko valstijoje, JAV 2014.07.14

NB laisvas vertimas iš orginalo anglų kalboje. KFF archyvas 2014.

Grįžti į Atminimo Tėveliui puslapį