Naujienos
 |
Prieš šešetą metų pasaulis prarado didų žmogų, palikusį pėdsaką daugelio širdyse, Juozą P. Kazicką (1918-2014). Jo meilės, dėkingumo, dosnumo ir kilnumo palikimas ir toliau pasiekia daugybę žmonių jo vaikų bei anūkų darbų ir atsiminimų dėka. Šiandien, kai meilė ir viltis įgauna dar gilesnę prasmę, J. P. Kazicko anūkės žodžiai, nuskambėję prieš šešetą metų, primena mums visiems ape jo paprastą išmintį, kuria jis vadovavosi gyvenime:
"Tėvelio" Atminimui - anūkė Sofija Kazickas
"Tėveli", Tu apdovanojai mus visus ir kiekvieną mūsų atskirai nuostabia meile, ir aš esu Tau už tai dėkinga, nes būtent todėl aš išmokau mylėti. Tu išmokei mane suprasti meilės, laimės ir šeimos tarpusavio ryšių svarbą. Be laimės gyvenimas būtų nepilnavertis, o be šeimos mes nežinotumėm, ką reiškia, kai tavim rūpinamasi besąlygiškai ir ką reiškia besąlygiškai rūpintis kitais. Tą akimirką, kai aš supratau šių jausmų galią, aš suradau savo vidinę laimę. Tu man parodei, kad nesvarbu, į kokį mūšį aš būčiau ėjusi, ar kokie iššūkiai manęs laukė, aš turėjau "saugų uostą", kuriame laukė manęs mano tėvai, broliai ir sesuo, tetos ir dėdės, pusbroliai ir pusseserės, ir žinoma, mano seneliai.
Būna akimirkų, kai norisi pradėti verkti, nes Tavęs nebėra, tačiau pajaučiu šiltą oro gūsį, ar pamatau tarp debesų bepasirodančią saulę, ant kranto lūžtančią bangą, ir suvokiu, kad Tu vis dar esi gyvas. Man aišku, kad Tu, "Mamytė" ir Aleksas saugote mus kasdien, ir šypsotės, ne vien todėl, kad Jūs pagaliau esate kartu, bet todėl, kad Jūsų graži šeima yra kartu čia, žemėje.
"Tėveli", aš pasiilgsiu tų akimirkų, kai mes, visi pusbroliai, susirinkdavom kartu prie pietų stalo Ket Kei, kad pasiklausytumėm Tavo nuostabių pasakojimų, ir kad būtumėm išbarti, jog tuomkart nesėdime Bu Bare ar Hai Hause. Aš pasiilgsiu tų akimirkų, kai paklausdavai manęs, ar jau turiu vaikiną, ir kai man vos pradėjus pasakoti, kad ko gero esu radusi tinkamą kandidatą, kai tuoj pat Tu skirdavai visą valandą pateikti priežastims, kodėl man dar jo nereiktų turėti. Pasiilgsiu minučių, kai sėdėdavau šalia Tavęs, padėjusi galvą ant Tavo peties, kai Tu skaitydavai laikraštį, ir mums nereikėdavo kalbėtis, nes mes džiaugdavomės vienas kito buvimu šalia. Aš pasiilgsiu daug akimirkų, bet šias aš saugosiu amžinai.
"Tėveli", Tu paliesdavai kiekvieno žmogaus širdį. Kiekvienas Tavo dėka suprasdavo savo tikslą, ir dėl to mes esam Tau dėkingi. Aš norėčiau, kad pamatytumei, kiek daug žmonių siunčia Kazickams savo užuojautas ir meilę, - tikėk manimi, - daug. Tavęs labai ilgėsimės, bet kaip ir sakiau, žinau, kad esi vis dar su mumis, ir visuomet būsi su mumis, kol visi mes susitiksime Danguje. Na, o kol kas, išbučiuok "Mamytę", ir pasakyk Aleksui, kad lauksiu susipažinimo su juo dienos. Ir norėčiau, kad žinotumei, jog būsiu nepaprastai laiminga savo pragyventu gyvenimu, jeigu sugebėsiu būti bent pusė tuo, kuo buvai Tu. Jau ilgiuosi Tavęs…. Sofija
Skirta Juozui P. Kazickui (1918.04.16 - 2014.07.09)
Po gedulingų šv. Mišių pietų metu Kazickų šeimos rezidencijoje Yst Hemptone, Niujorko valstijoje, JAV 2014.07.14